Etika ir moralė religijoje – sudėtingas ir daugiabriausis klausimas, kuris nuo seniausių laikų domina filosofus, teologus ir pačius tikinčiuosius. Nors šie terminai dažnai vartojami sinonimiškai, tarp jų egzistuoja subtilūs, tačiau reikšmingi skirtumai. Etika dažniausiai apibrėžiama kaip mokslas apie moralę, nagrinėjantis principus, kuriais remiantis žmonės vertina savo veiksmus ir elgesį.
Moralė, kita vertus, yra konkrečių normų ir taisyklių rinkinys, nurodantis, kas laikoma teisingu ar neteisingu, geru ar blogu. Religijoje moralė dažnai grindžiama dieviškais įsakymais ar šventraščiais. Skirtingos religijos gali turėti skirtingas moralines normas, tačiau dauguma jų pabrėžia tokias universalias vertybes kaip meilė, gailestingumas, teisingumas ir pagarba.
Religinis etikos tyrimas leidžia suprasti, kaip tikėjimas formuoja žmonių požiūrį į gyvenimą, santykius su kitais ir pasauliu aplinkui. Jis apima klausimus apie atsakomybę, laisvą valią, nuodėmę ir atgailą. Be to, religinė etika gali padėti spręsti sudėtingus moralinius dilemas, su kuriomis susiduria individai ir visuomenė.
Svarbu paminėti, kad religinė etika nėra statiška. Ji gali keistis laikui bėgant, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir politinius kontekstus. Tačiau pagrindinės religinės etikos vertybės dažniausiai išlieka nepakitę, teigdamosi kaip amžinos tiesos.